Biologinė įvairovė saulės parkuose: planavimas ir priežiūra

Biologinė įvairovė saulės parkuose: ką lemia vieta ir priežiūra

Saulės parkas pakeičia sklypo sąlygas dar iki elektros gamybos pradžios. Statybinė technika gali suspausti dirvožemį, moduliai sukuria nevienodą šešėlį, o nuo jų paviršiaus lietaus vanduo nubėga siauromis juostomis. Tvora taip pat keičia gyvūnų judėjimo kelius.

Dėl šių priežasčių biologinės įvairovės nepavyks sukurti vien pasėjus laukinių gėlių mišinį. Rezultatą nulemia vietos parinkimas, statybos darbai ir tai, kaip teritorija bus prižiūrima per visą elektrinės eksploatavimo laiką.

Saulės parkas savaime netampa gamtos prieglobsčiu

Ant intensyviai dirbto lauko įrengta elektrinė gali sudaryti sąlygas atsikurti daugiametei augmenijai. Jei žemė neariama, rečiau šienaujama ir nebetręšiama, joje pamažu gali daugėti augalų, vabzdžių bei dirvožemio organizmų.

Kitokia situacija susidaro pasirinkus rūšių gausią pievą, šlapynės pakraštį ar kitą vertingą buveinę. Tokioje vietoje statyba gali padaryti daugiau žalos, negu vėliau kompensuos želdinimas ar inkilai.

Todėl pirmasis sprendimas priimamas dar ieškant sklypo. Reikia įvertinti esamą augmeniją, dirvožemį, vandens režimą ir teritorijos ryšį su aplinkinėmis buveinėmis. Apleistas sklypas taip pat nebūtinai yra bevertis. Jame gali būti susiformavusi pieva, krūmynas arba saugomoms rūšims tinkamos sąlygos.

Statybos etapas palieka ilgalaikį pėdsaką

Patys moduliai užima didelę sklypo dalį, tačiau dirvožemį tiesiogiai uždengia tik konstrukcijų atramos, transformatorinės, keliai ir kiti infrastruktūros elementai. Didesnę žalą kartais padaro statybos metu vykstantis dirvos suspaudimas, paviršinio sluoksnio nustūmimas ir natūralaus vandens tekėjimo pakeitimas.

Prieš pradedant darbus verta pažymėti vietas, į kurias sunkioji technika neturi patekti. Technikos judėjimą galima sutelkti į būsimus aptarnavimo kelius, o vertingesnę augmeniją ar vandens telkinių pakraščius palikti už statybos zonos ribų.

Jeigu sklype yra melioracijos griovių, natūralių įdubų ar drėgnesnių plotų, jų negalima vertinti kaip paprastų kliūčių statybai. Pakeitus vandens režimą, poveikis gali pasireikšti ir už elektrinės teritorijos.

Statybos laiką taip pat reikia derinti prie konkrečioje vietoje aptiktų rūšių. Viename sklype jautriausias laikotarpis gali sutapti su paukščių perėjimu, kitame su varliagyvių migracija ar augalų žydėjimu.

Tarpai tarp modulių yra tokie pat svarbūs kaip moduliai

Tankiai išdėstytos konstrukcijos palieka mažiau šviesos augmenijai. Po moduliais ir tarp jų susidaro skirtingos sąlygos: keičiasi temperatūra, dirvožemio drėgmė ir kritulių pasiskirstymas.

Projektuojant parką reikėtų numatyti pakankamus tarpus tarp eilių ir palikti atviresnių zonų. Jos gali veikti kaip žydinčios pievos, gyvūnų judėjimo keliai arba priežiūros metu nešienaujami prieglobsčio plotai.

Didesni tarpai mažina elektrinei tenkantį modulių kiekį tame pačiame sklype, todėl sprendimas turi būti pagrįstas techniniais ir ekologiniais skaičiavimais. Vienodas išdėstymas visoje teritorijoje ne visada duoda geriausią rezultatą.

Žydinti pieva prasideda nuo dirvožemio tyrimo

Ant sėklų pakuotės užrašytas žodis „žydinti“ dar nepasako, ar mišinys tiks konkrečiam saulės parkui. Augalai turi būti pritaikyti vietos dirvožemiui, drėgmei, apšvietimui ir numatomam priežiūros režimui.

Aukšti augalai gali užstoti apatines modulių dalis. Per žemos ir vienodu metu žydinčios rūšys suteiks mažai maisto vabzdžiams likusią sezono dalį. Dekoratyviniai mišiniai kartais gražiai atrodo pirmaisiais metais, o vėliau išnyksta arba užleidžia vietą kelioms stipresnėms rūšims.

Geresnis pagrindas yra vietos sąlygoms pritaikytas daugiamečių žolių ir žydinčių augalų mišinys. Rūšys turėtų žydėti skirtingu metu, neaugti per aukštai ir toleruoti dalinį šešėlį.

Po moduliais, tarp eilių ir parko pakraščiuose gali būti naudojami skirtingi mišiniai. Visai teritorijai taikomas vienas receptas retai atsižvelgia į nevienodą apšvietimą ir drėgmę.

Per dažnas šienavimas sukuria veją, o ne buveinę

Jeigu visas parkas reguliariai nupjaunamas iki vienodo aukščio, žydintys augalai nespėja subrandinti sėklų. Vabzdžiai vienu metu praranda maisto šaltinius ir slėptuves. Kita vertus, visiškai neprižiūrimoje teritorijoje gali pradėti plisti krūmai, invazinės rūšys arba konstrukcijas užstojanti augmenija.

Praktiškesnė yra dalinė priežiūra. Vienu metu šienaujama tik dalis teritorijos, o kitur paliekamos nenupjautos juostos. Vėliau zonos keičiamos. Taip parke nuolat lieka skirtingo aukščio augmenijos.

Nupjautą žolę kai kuriais atvejais verta išvežti. Palikta biomasė praturtina dirvožemį maisto medžiagomis, todėl ilgainiui gali įsigalėti kelios vešliai augančios rūšys. Ar žolę reikia surinkti, priklauso nuo dirvožemio ir pasirinktos pievos tipo.

Šienavimo laikas nustatomas pagal augalų žydėjimą, sėklų brendimą ir teritorijoje gyvenančių gyvūnų ciklą. Viena visiems parkams tinkama kalendorinė data neegzistuoja.

Avių ganymas taip pat turi būti valdomas

Avys gali palaikyti tinkamą augmenijos aukštį ir pasiekti vietas po moduliais. Ganymas ypač naudingas ten, kur mechaninis pjovimas užtrunka arba kelia kabelių pažeidimo riziką.

Per didelė banda gali nuganyti pievą iki plikos dirvos. Gyvūnai taip pat renkasi mėgstamus augalus ir palieka mažiau patrauklias rūšis. Dėl to netinkamai valdoma banda gali sumažinti augalų įvairovę.

Geresni rezultatai pasiekiami taikant rotacinį ganymą. Parkas padalijamas į zonas, gyvūnai jose laikomi ribotą laiką, o augmenijai paliekamas atsigavimo laikotarpis. Bandos dydis koreguojamas pagal faktinį pašaro kiekį ir oro sąlygas.

Gyvatvorės, inkilai ir akmenų krūvos nėra universalus receptas

Parko pakraščiuose išsaugotos gyvatvorės gali suteikti maisto, slėptuvių ir lizdaviečių. Jos taip pat padeda susieti elektrinės teritoriją su aplinkiniais laukais ar miškais. Naujos gyvatvorės turi būti sodinamos ten, kur užaugusios neužstos modulių ir netrukdys aptarnavimo darbams.

Inkilai naudingi tik tada, kai teritorijoje yra konkrečioms paukščių rūšims tinkamas maistas ir aplinka. Netinkamoje vietoje pakabintas inkilas nekompensuoja prarastos buveinės. Jį taip pat reikės tikrinti ir prižiūrėti.

Akmenų ar negyvos medienos krūvos gali suteikti prieglobstį vabzdžiams, smulkiems žinduoliams ir ropliams. Tokios vietos turi būti atitrauktos nuo elektros įrangos, aptarnavimo kelių bei zonų, kuriose svarbi priešgaisrinė sauga.

Naujus vandens telkinius reikėtų planuoti tik įvertinus sklypo hidrologiją. Atsitiktinai iškasta duobė gali kaupti užterštą paviršinį vandenį, pažeisti drenažą arba kelti problemų elektrinės infrastruktūrai.

Tvora neturėtų be reikalo atskirti buveinių

Saulės parkui reikalinga apsauga, tačiau ištisinė tvora gali tapti kliūtimi laukiniams gyvūnams. Kur leidžia parko paskirtis ir saugumo reikalavimai, tvoros apačioje galima numatyti angas smulkesniems gyvūnams arba įrengti specialias perėjas.

Sprendimas priklauso nuo vietos faunos. Angos, tinkamos kiškiams ar ežiams, gali būti netinkamos parke ganant avis. Dėl to tvoros konstrukcija turi būti derinama su pasirinktu teritorijos naudojimu ir ekologinio vertinimo rezultatais.

Pokyčiai matuojami metais

Po statybos pasėta pieva neatsikuria per vieną sezoną. Šešerius metus vykdytame saulės parkų tyrime daugiametei vietinei augmenijai prireikė maždaug trejų ar ketverių metų įsitvirtinti. Kai kurios augalų rūšys buvo užfiksuotos tik penktaisiais ar šeštaisiais metais.

Prieš statybą reikia užfiksuoti pradinę teritorijos būklę. Vėliau stebėjimai kartojami tuo pačiu metų laiku ir panašiais metodais. Kitaip nebus aišku, ar pasikeitė gamtinė būklė, ar tik skyrėsi stebėjimo sąlygos.

Stebėti verta:

• augalų rūšių skaičių ir jų pasiskirstymą;
• plikos bei erozijos paveiktos dirvos plotus;
• apdulkintojų aktyvumą;
• perinčius paukščius;
• invazinių augalų plitimą;
• vandens kaupimąsi po stiprių liūčių.

Stebėsenos tikslas nėra parengti dar vieną ataskaitą. Pagal surinktus duomenis turi būti keičiamas šienavimo laikas, ganymo intensyvumas arba augmenijos atkūrimo darbai.

Biologinės įvairovės priemonės turi atsirasti projekte

Papildomą tarpą tarp modulių, tinkamą tvorą ar išsaugotą augmenijos juostą lengviau numatyti projektavimo metu. Po statybos tokiems pakeitimams gali prireikti perkelti konstrukcijas, kabelius ar aptarnavimo kelius.

Ekologinis planas taip pat turi turėti atsakingą vykdytoją ir priežiūros biudžetą. Jei sutartyje nenumatyta, kas prižiūrės pievą, tikrins invazines rūšis ir vertins rezultatus, suplanuotos priemonės greitai liks tik brėžinyje.

Saulės parkas gali sudaryti geresnes sąlygas augalams ir gyvūnams, ypač jeigu jis įrengiamas anksčiau intensyviai naudotoje žemėje. Toks rezultatas nėra automatinis. Jis priklauso nuo konkretaus sklypo, techninio išdėstymo ir daugelį metų tęsiamos priežiūros.

Planuojant antžeminę saulės elektrinę, gamtosaugos reikalavimus verta derinti kartu su modulių išdėstymu, kabelių trasomis ir aptarnavimo keliais. „Mano elektrinė“ komanda gali padėti įvertinti techninę projekto dalį ir suderinti ją su numatomu sklypo naudojimu.